Užupio pagrindinėje mokykloje vyko kūrybinio rašymo dirbtuvės – Tarptautinei knygos dienai paminėti. Patys drąsiausi, nebijantys iššūkių 1-10 klasių atstovai rinkosi į skaityklą išbandyti savo gebėjimų kūryboje. Nerti į fantazijos pasaulį ir kurti „Daiktų istorijas“ įkvėpė senų, laiko dulkėm apneštų palėpės radinių ir knygų istorijos.
Susikaupę, pamiršę pertraukų šurmulį, patogiai įsitaisę, stebėdami vandenyje plūduriuojančias žvakių liepsneles ir pasijutę kažkaip kitaip, pradėjo tyliai šiurenti popierių. Taip gimė istorijos apie meškutį dėžėje, kalbančią gyvačiukę, senovinį parkerį, molinės ir cementinės statulėlių meilę, triušiuką palėpėje, vazonėlių nuotykius.
Jaunieji kūrėjai buvo pakviesti į šventę. Klausėsi mokytojos Sonatos skaitomos ištraukos, Agnės smuiko, Mykolo akordeono garsų. Rankose laikydami padėkas, o trys pirmųjų vietų laimėtojai ir piniginius prizus skirstėsi.
„Tarptautinę vaikų knygos dieną palinkėkime vieni kitiems įdomių knygų. Bet taip pat – kad ir patys būtume knygoms įdomūs!“ (Kęstutis Kasparavičius).
Tamsa
Tamsa. Taip prasideda kiekviena istorija. Taip jos visos ir baigiasi.
Pamenu save gulintį kažkokioje tamsioje patalpoje. Nė menkiausias šviesos spindulėlis nepajėgė prasiskverbti vidun. Girdėjau garsus. Keisčiausius garsus, kurių nepajėgiau suprasti. Kažkoks burzgimas, metalo traškėjimas, žvangėjimas. Šaltis. Buvau nevienas. Patalpa pilna kitų, tokių pat, kaip aš. Jaučiau keistą masę aplink save. Tarsi būčiau apsaugotas neįprasto jėgos lauko. Nujaučiau, tokį turime kiekvienas.
Neįsivaizduoju, kiek laiko praėjo. Gal pusvalandis, gal diena, savaitė, mėnuo. Niekas nekito. Tie patys pjūčiai, įgrisę garsai. Šaltis išliko. Tačiau, po akimirkos, garai liovėsi. Keistas jausmas apėmė mane. Baimė? Dar karą išgirdau metalo girgždesį, tik šįkart jis buvo kitoks, daug stipresnis ir neįtikėtinai trumpas. Patalpa, kurioje esame įkalinti, keistai pasviro, temperatūra pasikeitė į šaltesnę. Girdėjosi keistas dunksėjimas. Jaučiau kaip mano kūnas lengvai šokinėjo. Aukštyn. Žemyn. Aukštyn. Žemyn. Staiga mano kūną apglėbė šiluma. Viskas sustojo. Patalpa nė nekrustelėjo. Lengvas dunksėjimas tapo vis silpnesnis ir silpnesnis, kol visai dingo.
Man nesuvokiamas laiko tarpas, pripildytas visiškos tylos, galiausiai baigėsi. Išgirdau dunksėjimą, panašų į ankstesnį, tik daug lengvesnį. Patalpa šiek tiek sugirgždėjo ir pajudo. Dunksėjimas nepranyko, bet ir mano kūnas nejudėjo. Triukšmas. Muzika. Pypsėjimas. Begalė garsu, kurių niekad negirdėjau. Netikėtai patalpa krito žemyn ir į kažką atsitrenkė, taip pat ir mes visi. Ji dar kartą sugirgždėjo. Šviesa. Begalė šviesos spindulių skverbėsi į vidų. Veidas. Tai buvo pirmasis dalykas, kurį išvydau. Rudos akys. Tamsūs plaukai. Keista būtybė paėmė mane rankomis, pakėlė aukštyn. Išvydau didžiulį koridorių aukštomis sienomis, lubos buvo dar aukščiau. Sienos turėjo ilgus kambarius. Ji mane į vieną iš jų padėjo, taip pat ir visus kitus.
Nežinau kiek tokių pat veidų regėjau, kiek dar keistų garsų išgirdau, kol pasirodė vienas, kuris žiūrėjo tiesiai į mane. Mėlynos akys. Juodi plaukai. Raukšlėta oda. Būtybė atrodė miela. Nusprendžiau – ji buvo viena iš senesnių. Ji mane suėmė švelniomis rankomis, pakėlė aukštyn, apžiūrėjo iš visų pusių. Padėjo mane į kitą patalpą, kurią nešėsi rankoje.
Praėjo dar daugiau laiko, dar kartą buvau atsidūręs šaltyje, tačiau jis truko trumpai. Pamenu medžiagą, liečiančią mane. Burzgimas, panašus kaip anksčiau. Jis liovėsi. Šaltis. Dunksėjimas. Trinktelėjimas. Šiluma. Dunksėjimas. Trinktelėjimas. Švelnios rankos pakėlė mane, pašalino medžiagą. Šviesa. Išvydau dar vieną būtybę. Ji atrodė dar visiškai jauna. Didelės, mėlynos akys. Švelni, lygi oda. Ašaros. Šypsena. Meilė akyse. Ji laikė mane stipriai, žiūrėjo į mane tarsi aš – pasaulis.
Niekada nepamiršiu tos dienos. Nepamiršiu tos būtybės. Ji brangino mane iki pabaigos. Ji pakeitė mano gyvenimą.
Kai buvau maža, gal dviejų ar trijų metų, sunkiai susirgau. Pamenu skausmą, ašaras, vaistus. Buvau ligoninėje su mama. Kartą, močiutė su seneliu atvyko manęs aplankyti ir padovanojo mažą meškiuką. Nebepamenu, kokios spalvos jis buvo. Gal rudos, gal gelsvos. Branginau jį. Tai pirmoji dovana, kurią pamenu. Pirmasis prisiminimas, kurį turiu. Ši dovana pripildė mano širdį džiaugsmo. Šis prisiminimas vis dar džiugina mane, nors ir jis buvo kupinas skausmo ir kančių. Aš to niekada nepamiršiu. <3
Senovinio parkerio paslaptis
Ar kada susimąstei, kad parkeris gali kalbėti? Taip! Bet jis kalba raštu. Ši istorija prasidėjo mažame name, kuriame yra sena palėpė. Maža mergaitė gyveno su mama ir tėčiu. Ją domino nuotykiai, siaubo istorijos, seni daiktai. Mergaitė niekad nebuvo patyrusi tokių paslaptingų dalykų.Jai rūpėjo tik viena : sužinoti kas yra palėpėje, bet mama jai neleido. Kodėl neleido? Todėl, kad ji buvo per maža. Mergaitė laukdavo, kol jos tėvai išvažiuos į darbus. Laukė, tos akimirkos, kai užlips senomis kopėčiomis, niekam to nesakius. Na ir atėjo ta ilgai laukta akimirka!
Ji atsargiai užlipo į palėpę ir pamatė krūvą dėžių:beveik visose dėžėse buvo senų daiktų ir rūbų, bet vienoje dėžėje buvo apdulkėjęs parkeris. Mergaitė parsinešė seną radinį į kambarį. Atsargiai pabandė su juo parašyti. Ranka visiškai neklausė jos ir pradėjo pati rašyti keistas raides. Mergaitė išsigando parkerio ir nulėkė padėti jo atgal. Ir daugiau niekuomet nėjo į palėpę. To parkerio niekas nebematė…
Elija Anetė 4a
Kalbanti gyvatė
Aš auginu mažą gyvačiukę – Natašą. Ji dar visai mažytė, jai dar daug yra ko patirti.
Praėjo keturi metai. Nataša jau didelė. Vieną naktį buvo krintančios žvaigždės, o aš labai norėjau, kad Nataša kalbėtų, tad užsimerkiau ir paprašiau krintančios žvaigždės, kad suteiktų Natašai kalbos dovaną.
Ryte atsibudau ir girdžiu tylų balselį, galvoju sau:
-Kas čia dabar? – Ne, nesusipratau, kad tas balsas sklido iš Natašos terariumo.
Staiga prisiminiau, kad praėjusią naktį prašiau žvaigždės, kad leistų Natašai kalbėti.
Aš taip apsidžiaugiau ir puoliau išimti ją iš terariumo ir pradėjau jos klausinėti ar jai patinka būti su manimi, ir ji atsakė,kad jai labai patinka su manimi būti, jog aš ją puikiai maitinu bei rūpinuosi.
Man buvo ir yra taip smagu pasikalbėti su mano gyvate Nataša.
Izabelė 4a
Parkeriai
„Mano parkeris labai anksti išmoko rašyti. Daug ankščiau negu skaityti ir kalbėti. Jis visas buvo juodas, su žalio marmuro spalvos dangteliu ir ypač didžiavosi savo blizgančia auksine plunksna. Rašė jis iš ties puikiai,be to jo rašysena laikui bėgant vis gražėjo. Netrukus parkeriui nusibodo rašyti paprastas raides. Raštas darėsi vis įmantresnis,su pagražinimais ir įspūdingais užraitymais. Parkeriui ėmė atrodyti, kad popieriaus lapas- tai ledo aikštelė, o jis pats – nuostabus čiuožėjas. Mintyse jis jau girdėjo susižavėjusių žiūrovų džiūgavimą, audringus plojimus ir šūksnius ,,bravo”. (Kęstutis Kasparavičius)
Bet vieną dieną jis sugedo ir buvo išmestas. Jį pakeitė naujas- violetinis su spalvotais raštais. Bet jis irgi sugedo. Ir taip pat buvo išmestas. Dabar abu parkeriai palaiko vienas kitam draugiją šiukšlyne. O aš gavau dar vieną parkerį. Jis juodas su juokingais ūsais ir akiniais.
Martyna M. 2a